Ekstradicija ir Europos arešto orderis Lietuvoje

Lietuvos pilietis sulaikomas Ispanijos oro uoste, nes Vokietijos teismas dėl jo yra išdavęs Europos arešto orderį. Per kelias savaites jis gali būti perduotas Vokietijai – be ilgų diplomatinių derybų, vien teisminių institucijų sprendimu. Globaliame pasaulyje valstybės sienos nebėra kliūtis teisingumui: ekstradicija ir Europos arešto orderis yra du pagrindiniai mechanizmai, leidžiantys perduoti asmenis, įtariamus nusikalstama veika ar vengiančius bausmės. Nors tikslas tas pats, šių instrumentų teisinė prigimtis, sąlygos ir procesas iš esmės skiriasi. Šiame straipsnyje paaiškiname, kaip jie veikia Lietuvoje ir kokios garantijos saugo perduodamą asmenį.

Kas yra ekstradicija?

Ekstradicija – tai asmens, įtariamo, kaltinamo ar nuteisto kitoje valstybėje, perdavimas tai valstybei jos prašymu, kad jis būtų teisiamas arba atliktų paskirtą bausmę. Tai viena seniausių valstybių teisinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose formų.

Lietuvoje ekstradicijos materialinius pagrindus ir sąlygas nustato Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 9 straipsnis, o procesinę tvarką – Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 71–77 straipsniai. Esminė taisyklė įtvirtinta BK 9 straipsnyje: Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis užsienio valstybei išduodamas tik remiantis Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi arba Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija.

Tai reiškia, kad ekstradicija negalima vien užsienio valstybės prašymu – privalo egzistuoti teisinis pagrindas tarptautinėje sutartyje. Svarbiausia tokia sutartis Europoje yra 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos su papildomais protokolais, kurią Lietuva yra ratifikavusi.

Konstitucinė piliečio apsauga

Lietuvos piliečių išdavimas turi konstitucinį matmenį. Konstitucijos 13 straipsnis nustato, kad Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje ir kad „draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip".

Ši nuostata įtvirtina principinę apsaugą: Lietuvos pilietis negali būti išduodamas savavališkai, o tik tada, kai tokią galimybę aiškiai numato įsipareigojanti tarptautinė sutartis. Tas pats principas atsispindi ir BK 9 straipsnyje.

Kada ekstradicija negalima?

BK 9 straipsnio 3 dalis numato pagrindus, kuriais asmuo gali būti neišduodamas. Svarbiausi iš jų:

Dvigubo baudžiamumo nebuvimas. Asmuo neišduodamas, jeigu padaryta veika pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.

Teritorinis principas. Ekstradicija gali būti atsisakoma, jeigu nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje.

Politinis nusikaltimas. Asmuo neišduodamas, jeigu jis persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą.

Ne bis in idem. Ekstradicija negalima, jeigu asmuo už tą pačią veiką jau buvo nuteistas, išteisintas arba atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

Mirties bausmės grėsmė. Asmuo neišduodamas, jeigu už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje jam gali būti taikoma mirties bausmė. Tai viena svarbiausių žmogaus teisių garantijų, ypač aktuali išduodant asmenis valstybėms, kuriose mirties bausmė tebetaikoma.

Senatis ir amnestija. Ekstradicija negalima suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminui arba kai asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka.

Papildomai – asmenys, kuriems Lietuvoje suteiktas prieglobstis arba laikinoji apsauga, už veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami užsienyje, paprastai neišduodami (BK 9 str. 4 d.).

Europos arešto orderis – supaprastinta perdavimo procedūra

Europos Sąjungos viduje tradicinę ekstradiciją tarp valstybių narių pakeitė Europos arešto orderis (toliau – EAO). Šis mechanizmas, įtvirtintas 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2002/584/TVR, veikia nuo 2004 m. sausio 1 d. ir grindžiamas teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo principu.

EAO – tai vienos ES valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti nurodytą asmenį, siekiant pradėti baudžiamąjį persekiojimą arba vykdyti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Lietuvoje EAO pagrindus ir sąlygas nustato BK 9¹ straipsnis.

Esminis EAO bruožas – sparta ir teisminis pobūdis. Procedūra vyksta tiesioginiais teisminių institucijų ryšiais, be politinio ar diplomatinio tarpininkavimo. Lemiamą reikšmę turi tai, kad ES viduje valstybės narės iš esmės nebegali atsisakyti perduoti net savo pačių piliečių – išskyrus atvejus, kai pačios perima to asmens laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tai principinis skirtumas nuo klasikinės ekstradicijos, kur piliečio neišdavimas yra įprasta praktika.

Ekstradicija ir EAO: pagrindiniai skirtumai

EAO taikymo sąlygos ir ribos

Asmuo pagal Europos arešto orderį perduodamas tik tada, kai už padarytą veiką EAO išdavusios valstybės įstatymai numato bent vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Jeigu orderis išduotas jau paskirtos bausmės vykdymui – kai paskirtos bausmės terminas yra ne trumpesnis kaip keturi mėnesiai (BK 9¹ str. 2 d.).

Pamatinis sprendimas numato 32 sunkių nusikaltimų sąrašą (terorizmas, prekyba žmonėmis, korupcija, dalyvavimas nusikalstamame susivienijime ir kt.), dėl kurių asmuo perduodamas netaikant dvigubo baudžiamumo patikros – t. y. nepatikrinant, ar veika laikoma nusikaltimu ir Lietuvoje. Tačiau šiai išimčiai taikoma svarbi sąlyga: orderį išdavusioje valstybėje už tokią veiką turi būti numatyta ne mažesnė kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė (BK 9¹ str. 3 d. 5 p.).

Kada asmuo neperduodamas pagal EAO?

BK 9¹ straipsnis išskiria dvi neperdavimo pagrindų grupes – privalomus ir neprivalomus.

Privalomi pagrindai (BK 9¹ str. 3 d.) – kai teismas perduoti negali. Asmuo neperduodamas, jeigu, be kita ko:

• teismas nustato, kad perdavimas pažeistų pagrindines žmogaus teises ir (ar) laisves;
• asmuo už tą pačią veiką jau buvo nuteistas Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje narėje ir bausmė įvykdyta, tebevykdoma arba nebegali būti vykdoma (ne bis in idem);
• asmuo veikos padarymo metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio kyla baudžiamoji atsakomybė;
• suėjo senaties terminai arba veikai taikoma amnestija ar malonė.

Neprivalomi pagrindai (BK 9¹ str. 4 d.) – kai teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, perdavimą gali atsisakyti vykdyti. Pavyzdžiui, jeigu dėl tos pačios veikos Lietuvoje jau pradėtas baudžiamasis procesas arba jeigu Lietuva perima bausmės vykdymą, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai.

Pagrindinių teisių garantijos: tarpusavio pasitikėjimas nėra absoliutus

EAO sistema remiasi prielaida, kad visos ES valstybės narės gerbia pagrindines teises. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra aiškiai pasakęs, kad šis tarpusavio pasitikėjimas nėra besąlyginis.

Principinėse sujungtose bylose Aranyosi ir Căldăraru (C‑404/15 ir C‑659/15 PPU) ESTT nustatė, kad vykdančioji teisminė institucija gali atidėti ar net atsisakyti vykdyti EAO, jeigu kyla realus pavojus, kad dėl kalinimo sąlygų išduodančiojoje valstybėje asmuo patirtų nežmonišką ar žeminantį elgesį. Tokio atsisakymo teisinis pagrindas yra Pamatinio sprendimo 1 straipsnio 3 dalis kartu su ES pagrindinių teisių chartijos 4 straipsniu.

Teismas suformulavo dviejų pakopų vertinimą: pirma, nustatoma, ar išduodančiojoje valstybėje esama sisteminių ar bendrų kalinimo sąlygų trūkumų; antra, ar konkrečiam perduodamam asmeniui dėl to kyla realus pavojus. Tik nustačius abi sąlygas perdavimas gali būti stabdomas. Ši doktrina tapo viena svarbiausių žmogaus teisių apsaugos priemonių taikant EAO.

Papildoma garantija susijusi su laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme: asmuo perduodamas tik su sąlyga, kad išdavusios valstybės įstatymai numato galimybę ne vėliau kaip po dvidešimties metų kreiptis dėl bausmės peržiūros (BK 9¹ str. 7 d.). Lietuvos pilietis ar nuolat Lietuvoje gyvenantis asmuo taip pat gali būti perduodamas su sąlyga, kad atlikti paskirtą bausmę bus grąžintas į Lietuvą.

Procesinė tvarka: kas priima sprendimą?

Lietuvoje sprendimą dėl asmens išdavimo (perdavimo) priima teismas, ne prokuroras ar ministras. Gavusi prašymą, Generalinė prokuratūra kreipiasi į apygardos teismą, kuris surengia posėdį. Jame privalo dalyvauti asmuo, kurį prašoma perduoti, jo gynėjas ir prokuroras – gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, priima nutartį asmenį išduoti (perduoti) arba atsisakyti tai padaryti.

Procesą saisto griežti terminai. Jeigu asmuo sutinka būti perduotas, sprendimas priimamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo rašytinio sutikimo. Jeigu nesutinka – ne vėliau kaip per šešiasdešimt dienų nuo suėmimo, o išimtiniais atvejais šis terminas gali būti pratęstas dar iki trisdešimties dienų, informuojant orderį išdavusią valstybę. Jeigu nepakanka ir pratęsto termino, apie tai informuojamas Europos Sąjungos baudžiamojo persekiojimo institucija Eurojustas.

Kai Lietuvai pačiai reikia susigrąžinti užsienyje besislepiantį asmenį, EAO baudžiamojo proceso metu turi teisę išduoti Generalinė prokuratūra, o kai įsiteisėjo apkaltinamasis nuosprendis ir asmuo slepiasi nuo bausmės – Teisingumo ministerija (BPK 69 ir 69¹ str.).

Galiausiai svarbu, kad jeigu tarptautinė sutartis numato kitokias ekstradicijos sąlygas, pagrindus ar tvarką negu nacionalinė teisė, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (BPK 4 str. 3 d.).

Kodėl svarbi kvalifikuota teisinė pagalba?

Ekstradicijos ir EAO bylos yra vienos sudėtingiausių baudžiamojo proceso sričių, kuriose persipina nacionalinė, Europos Sąjungos ir tarptautinė teisė. Asmeniui, dėl kurio gautas prašymas ar arešto orderis, kyla reali laisvės atėmimo grėsmė, todėl kiekviena procesinė detalė turi reikšmės.

Patyręs gynėjas gali įvertinti, ar egzistuoja neišdavimo ar neperdavimo pagrindai, ar nekyla pavojus dėl kalinimo sąlygų (Aranyosi/Căldăraru doktrina), ar laikomasi procesinių terminų, ar tinkamai užtikrinamos asmens garantijos. Šiose bylose laiku ir profesionaliai suteikta teisinė pagalba dažnai būna lemiama.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kuo skiriasi ekstradicija nuo Europos arešto orderio?
Ekstradicija yra tradicinė asmens išdavimo procedūra tarp bet kurių valstybių, grindžiama tarptautinėmis sutartimis. Europos arešto orderis – supaprastinta perdavimo procedūra tik tarp ES valstybių narių, grindžiama teismų sprendimų tarpusavio pripažinimu ir vykdoma tiesioginiais teisminių institucijų ryšiais.

Ar Lietuvos pilietis gali būti išduotas kitai valstybei?
Pagal Konstitucijos 13 straipsnį – tik tada, jeigu tokią galimybę numato Lietuvos tarptautinė sutartis. ES viduje Lietuvos piliečiai perduodami pagal Europos arešto orderį, ir šio perdavimo iš esmės negalima atsisakyti, nebent Lietuva perima bausmės vykdymą.

Ar galima neperduoti asmens dėl blogų kalinimo sąlygų?
Taip. Pagal ESTT praktiką (Aranyosi ir Căldăraru bylos), perdavimas gali būti stabdomas, jeigu nustatomas realus pavojus, kad dėl kalinimo sąlygų asmuo patirtų nežmonišką ar žeminantį elgesį.

Ar asmuo išduodamas, jeigu jam gresia mirties bausmė?
Klasikinės ekstradicijos atveju – ne: asmuo neišduodamas, jeigu jam kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė (BK 9 str. 3 d.). ES viduje mirties bausmės nėra, todėl EAO atveju šis klausimas nekyla.

Per kiek laiko priimamas sprendimas dėl perdavimo?
Jeigu asmuo sutinka būti perduotas – ne vėliau kaip per dešimt dienų. Jeigu nesutinka – per šešiasdešimt dienų nuo suėmimo, su galimybe pratęsti dar iki trisdešimties dienų.

Kas Lietuvoje priima sprendimą dėl išdavimo?
Sprendimą priima apygardos teismas, gavęs Generalinės prokuratūros prašymą. Posėdyje privalomai dalyvauja perduotinas asmuo, jo gynėjas ir prokuroras.